šimtapūris

šimtapū̃ris, -ė adj. (1) 1. duodantis gerą derlių (daug pūrų) (apie bulvių veislę): Bulvės šimtapū̃rės Šts. Musėt šimtapūrės mūsų bulbės: daug, tik smulkios tokios Sdb. Tos mėlynos [bulvės] šimtapūrės šaukias Lnkv. 2. prk. pasiturintis, stambus (apie ūkininką): Pabiržės ir Lygumų klebonai – šimtapū̃riai Rd.